„Gėda, gėdelė, Jurgi”, – man sakė vakar Žemyna. Priklausau, suprask, „Žaliai žinutei”, o vaikščioju su plastikiniu telefono dėklu. Bet seniai jau buvau įsigijęs, negi išmesi (čia dar tada, kai gerdavau kavą degalinėj iš neperdirbamo puodelio ir piknikaudavau laimingas su vienkartine šakute…).

Jau kurį laiką stebėjau, kaip nugarėlė atšoka nuo telefoną apglėbiančio rėmelio – plyšo plyšo, kol visai nukrito :(. Bet gera žinia, kad visgi sugalvojau, kaip galiu situaciją pataisyti. Paėmiau lituoklį ir švelniai perbraukiau kraštą iš vidinės pusės, kad tirpdamas rėmelis sukibtų su nugarėle. Vizualiai ne dešimt balų, bet praktiškumo išlošiau ir pratęsiau daikto gyvavimo laiką. Tai kviečiu neskubėti išmesti ir didžiuotis, jei turit sutaisytų, sulopytų, persiūtų, perdarytų dalykėlių! 👍🔨🔧

Jurgis Gvazdikėlis