Šiandien įvyko „River Cleanup: Neris ir Nemunas” talka. Lietingas rytas nekvietė eiti laukan ir norėjosi pasirangyti pataluose, bet visgi buvau pasižadėjusi prisijungti prie akcijos, tad išpėdinau drauge su bičiule Auste iš „CoolŪkio”. Sutikom krūvą bendraminčių ir visi bendromis jėgomis, šiek tiek susitraukę dėl šaltuko ir drėgmės, apšvarinom Neries pakrantę, taip pat ir pačią upę – vyrukai ištraukė ne vieną padangą. Radinių buvo visokių, bet daugiausia nuorūkų, plastikinių maišelių ir kitokių pakuočių, stiklo šukių bei kamštelių.
Šiukšlių rinkimo procesas man tikrai nėra malonus – būna pikta, būna beviltiška, būna supykina fiziškai, bet kai šalia draugiški ir šviesūs žmonės, nepatingėję ir su vaikais prisidėti, matau viso to prasmę, bendruomeniškumo jėgą, kad ir kokia individualistė besijausčiau :). Ir tas švarus pakrantės plotas, kuris lieka išlaisvinus jį nuo šiukšlių, labai džiugina. Lyg grąžintas tai, kam ir priklauso – gamtai 
.
Po darbų lauke susirinkom pabuvimui prie arbatos puodelio – Indrė Čeidaitė iš Lietuvos Gamtos Fondo kalbėjo apie mikroplastiką, leido ir pro mikroskopo akutę pažiūrėti į Neries upės vandens mėginį. Buvo įdomu ir liūdnoka. Pasirodo, Lietuvoje 51 % upių ir 40 % ežerų neatitinka geros būklės kriterijų.
Ačiū Justinai Anglickytei – šio gražaus renginio organizatorei ir visiems, kas plušėjo ir skyrė savo energiją.
Monika ir pataluose likę padirbtukai
