Atskridome mokslų tikslais į „Alibaba“ tėvynę – Kiniją, tokie kuklūs su savo daugkartiniais maišeliais, nerta indų skepetaite, bambukiniais dantų šepetėliais (bambukai grįžo atgal namo), namūdine dantų pasta, medinėm plaukų šukom ir kietuoju šampūnu.
Parduotuvių ypatumai
Pirmas poreikis – maistas, todėl reikėjo perprasti, kokios parduotuvės egzistuoja bei ką jos siūlo (tai įvyko ne per vieną dieną, nes atstumai didžiuliai, o išnagrinėti savo rajono per dieną neįmanoma, kaip ir neįmanoma per mėnesį). Hangdžou miestas, kuriame gyvenome, užima ¼ Lietuvos ploto, o žmonių gyvena apie 9 mln.. Radome daug mažų krautuvėlių ir nei vieno didelio XXL prekybos centro. Neradome nuorodų, kad iki parduotuvės liko 100 ar 200 metrų, kaip Lietuvoje jau būtume seniai informuoti. Tas pats su vaistinėm – jokių gausių reklamų, kuponėlių, žaidimėlių, papildėlių. Radome tokias parduotuves kaip: nedideles kambario dydžio įvairios buitinės apyvokos ir ilgai negendančių produktų, vaisių, daržovių, birių produktų ir jūros būtybių parduotuves. Aptikome tik vieną parduotuvę, kurioje viskas vienoje vietoje, panašiai kaip pas mus, bet jos dydis neviršija mūsų vidutinio populiaraus prekybos centro dydžio.
Daržovių ir vaisių parduotuvėlių pavyzdys:
Jūros būtybių parduotuvių pavyzdys:
Mažų, šviežių daržovių, mėsos ir vandens būtybių parduotuvių pavyzdys:
Joje radau ir taip įpakuotų kiaušinių:
Bet atrodo, kad populiarėja parduotuvėlės, kuriose visi vaisiai aptraukti plėvele:
Na ir pagaliau vieno prekybos centro, kuris panašus į mūsų, pavyzdys:
Jame galima įsigyti:
✅ Sveriamų riešutų, vaisių;
✅ Įvairių kruopų, pupų, pasisemti populiariausių ryžių iš didelių medinių talpyklų;
✅ Džiovintų grybų, makaronų;
✅ Įvairių rūšių miltų, sezamų;
✅ Įvairių rūšių sveriamo cukraus;
✅ Čipsų, sausainių;
✅ Jūros žolių;
✅ Tofu;
✅ Kiaušinių.
Reiktų paminėti, kad perkant sveriamas kruopas, ne vieną kartą atsinešiau ir vabaliukų. Bet tiek čia tos bėdos, praskalauji, į viršų išplaukia ir nupili. Kinai irgi neatrodo, kad pergyventų dėl to ar panikuotų – visi gyvi, guvūs vaikšto, negirdėta, kad kas nuo vabalo būtų nugeibęs. Tad galima būtų numanyti, kad maisto inspekcija, higienos turi kitokius normatyvus.
Tarp skalbiklių ir valiklių radau natūralesnių sudėčių produktų nedidesnėmis kainomis nei cheminiai, kaip kad kokosų, bulvių ir kviečių krakmolo pagrindu skalbimo skysčius, indų ploviklius. Vieną iš rūbų skysčių teko naudoti. Jokių pridėtinių kvapų, išplauna neblogai, tik balti drabužiai nepasiekia balto sniego spindesio, jei kam tas aktualu. Ko gero – jame tiesiog nėra baliklio.
Įprastam tualetiniam popieriui – iš bambuko arba kviečių šiaudų alternatyvos.
Daugelis tualetinių popierių be vidurinio kartoninio ritinio.
Šluotelių ir šveistukų pasirinkimas.
Beveik kiekvienoje parduotuvėlėje šalia plastikinių dėžučių galima rasti ir pagamintų kviečių šiaudų pagrindu dėželių (taip, taip, bet jie juk supakuoti į plastiką! Bet vis tiek galima rasti).
Vaisius, daržoves ir viską, kas sveriama, siūlo krautis į visiems mums Europoje žinomą plastikinį maišelį. Bet gi aš turiu savo! Pirmą kartą apsipirkinėjant Kinijos krautuvėje, šnai iš maišo su Čiurlionio paveikslo kopija „Pilies pasaka“ išsitraukiau maišelį. Dėjausi į jį gudobeles, dydžiu ir išvaizda panašias į mažus raudonus rojaus obuoliukus. Galvojau, kaip reaguos pardavėjai ir kiti pirkėjai, kiniškai nepaaiškinsiu jiems (nes kiniškai nekalbu apart keliolikos žodžių), ką aš čia darau, kad nevogiu, o tiesiog deduosi į savo laikmeną, todėl buvo truputį neramu. Atnešiau prie kasos.
Pardavėja kilojo maišelius, rodė kitoms pirkėjoms, šypsojosi, sakė: „Pjau liang pjau liang!“. Linkčiojau galvą, taip pat šypsojausi. Arčiau prikišusi prie manęs savo veidą, kita pirkėja kartojo tą patį žodį – pjau liang – tarsi nuo to geriau suprasčiau, ką ji sako. Nepadėjo, nesupratau, kol nepasiklausiau suprantančio kiniškai, ką jis reiškia. O, pasirodo, reiškia – labai gražu. Moteriškėms patiko. Pasiūlius pardavėjai įdėti į plastikinį maišą lotoso šaknį, nes ji ne maiše, atsisakiau (esu specialiai tam išmokusi žodį pujung – nereikalingas, tada dažniausiai atsako: „aaa pujung“) ir rodžiau, kad klijuotų kainą ant pačios šaknies. Viskas pavyko iš pirmo karto. Visos laimingai atsisveikinom su kvietimais apsilankyti kitą kartą.
Yra kinų, kurie supranta iš karto, kas tai per maišeliai, džiugiai juos priima ir net savo kalboje turi žodį jam apsakyti – bau dai – maišelis tausojantis aplinką.
Šviežumas
Dar susidarė įspūdis, kad kinams svarbu šviežumas. Parduotuvėje galima šviežiai keptų kepinių įsigyti, čia pat skrudinamų žemės riešutų, šiais metais užaugintų kultūrų, kurios išskirtos atskiroje vietoje. Taip pat ir sveriamų, šviežiai pjaustomų pirkėjui paprašius mėsų bei žuvų. Gatvės maisto užkandinėse irgi čia pat viskas kepama, ir dažnai galima matyti visą ruošybos procesą, valgyklose matyti virėjus, ratu susėdusius ir klijuojančius koldūnus, kitus kampe skutančius bulves. Konservuotų (pvz., žirnių, pupelių nėra), marinuotų (pvz., agurkų), pusfabrikatinių maistų nėra daug ir neatrodo, kad jie būtų populiarūs. Viską stengiamasi gaminti šviežiai.
Parduotuvėje skrudinami žemės riešutai.
Šiais metais užaugintos pupelės, ryžiai, sorai, grikiai, chrizantemų grybai ir kt..
Lauke kepami riešutai.
Šviežūs, tiesiai iš sodų arba „sodų“ mandarinai, apelsinai – tik pirk!
Valgyklose, kavinėse galima užsisakyti „karštą puodą“, kuriame pats verdiesi maistą.
Čia pat, mažoje daržovių, mėsos ir vandens gyvūnų parduotuvėje su mėsmale gali sumalti, ką panorėsi.
Budistinės valgyklos salėje išpiltos bulvės ir ridikai. Čia pat juos ir skuta.
Šioje valgykloje viskas šviežiai pagaminta. Tik pabaigus sriubą, lėkštėje pasimato užrašas – „Džiaukis pilnumo laime”.
Budistinėje valgykloje skatinama dėtis po nedaug, bet daug kartų, kad maistas nebūtų švaistomas. Ant stalo parašyta padėka:
Dėkojam dangui ir žemei, drėkinantiems visą kūriniją,
Dėkojam valstybei, globojančiai ir saugančiai,
Dėkojam tėvams už auginimo malonę,
Dėkojam mokytojams už ugdymą,
Dėkojam bendramoksliams už pagalbą,
Dėkojam žemdirbiams už sunkų darbą,
Dėkojam žmonėms už pasitikėjimą ir paramą,
Dėkojam visiems, prisidėjusiems darbu.
DĖMESIO!
Silpnos širdies zero waster‘ius kviečiu praleisti šį skyrių…
Nemažai ledų ant pagaliuko įpakuoti su plastikine forma.
Visi obuoliai, persikai, cukinijos, drakonvaisiai, melionai, vynuogės, kriaušės ir t.t., kuriuos mačiau atvežamus į parduotuves ir po to išdėliojamus ant prekystalio, aprengti tinkline pufaika, kiekvienas papuoštas lipduku. Užsisakius internetu obuolių dėžę („dėžę“ skamba daug, bet viso labo 24 obuoliai) randamas toks lobis: kiekvienas obuolys apvilktas dublionke, kad prekinė išvaizda būtų nesugadinta kelionės metu, ir pirkėjas pardavėją įvertintų internetinėje erdvėje kuo daugiau širdelių, nes obuoliai labai gražūs.
Tokias kavines apeidavau.
Dvi plastikinės paletės koldūnų. Taip dauguma šaldytų produktų pakuojama.
Virti, rūkytos mėsos skonio kiaušiniai. Kiekvienas įpakuotas atskirai, kaip ir daugelis užkandžių: sausainių pakelyje kiekvienas sausainis bus dar atskirai įpakuotas, o sūrios lazdelės – supakuotos po 10 vnt. ir, paskutiniausiai, viskas dar viename dideliame plastiko pake…
Yra atskiros parduotuvės, o jeigu kiek didesnė parduotuvė, atskiri skanumėlių skyriai, kuriuose maži, vieno-dviejų sausainių įpakavimai – viskas įpakuota mažais kiekiais. Taip supakuoti sausainiai, saldėsiai, biskvitai, šokoladukų imitacijos, želės, riešutai, džiovinti vaisiai, man neaiškios kilmės produktai, įvairios gliaudomos sėklos,
net mėsos, odelės, žarnelės, žuvis: viskas vadinama skanėstais, ir būna padėta prie saldumynų. Štai ir supakuoti mėsos skanėstai į saldainių popieriukus.
Pirkėjų, viską pakuojančių į vienkartinius maišelius, irgi yra kaip Lietuvoje:
Hangdžou labai populiaru viską pirkti internetu. Nuo šiukšlių maišų iki maisto į namus.
Čia toks atsitikimas buvo, kai pirkau kelis šimtus gramų sveriančią medžiagėlę: atsiėmiau atsiųstą dėžę, o ant jos buvo užklijuotas dūžtančio daikto simbolis – net susimąsčiau, ar čia tikrai mano siuntinys? Dėžę atvėrus, radau pripūstų radiatorių kišenę. Jau pasidarė įdomu, ką čia man įdėjo… Iš jos ištraukiau tris poliesterio baltas klostes. Hm… o jose – kartono dėželė. Pagaliau kažkas panašaus į mano pirkinio gabaritus. Dėžės viršų nuėmus, radau plastikinį dangtį, o atidengus jį – popieriaus lakštą, kuris buvo apjuosęs medžiagą. Ir štai galiausiai toji nedidelė mano„dūžtanti“ medžiagėlė. O dar dovanų gavau! Popierinį oranžinį dovanų maišelį ir lankstinuką apie pandas.
Ne visada taip prabangiai pakuoja, teko ir su skurdesniais pavyzdžiais susidurti, kurie džiugino labiau. Kaip bebūtų, siuntimai sukuria daugiau pakuočių lyginant su įsigijimu perkant fizinėje parduotuvėje. Dirba čia tokie darbuotojai, kurie visus kartonus surenka, sulanksto ir veža kažkur su pusmašine.
Taip atsitiko, kad gyvenau su kinais, kurie beveik nenaudoja savo indų, viryklės, puodų, keptuvių. Kodėl? Todėl, kad kiekvieną dieną užsisako maistą į namus.
Jūsų dėmesiui: jau mums matyta koldūnų paletė, ryžių indai, mišrainės, sriubos, nepamirštos pridėti ir supakuotos vienkartinės bambuko lazdelės bei servetėlės, kad apsibuzojus koldūnais nusišluostyti, na ir viskas, žinoma, plastikiniam maiše. Tokia krūva susidaro po dviejų žmonių pietų, o šie žmonės valgo taip kiekvieną dieną. Jų kambaryje yra keturios šiukšlių dėžės. Tad tiesiai ten ir keliauja dėžutės po valgio kasdieną.
Kai pirmą kartą jie pamatė, kad verdamės patys valgyti, skambino savo draugams ir sakė: „ <…>lietuviai patys gaminasi valgyti“.
Toks būdas yra tarp jaunesnių kinų paplitęs. Jie tai motyvuoja tuo, kad nėra laiko gamintis patiems, būna pavargę, kai grįžta iš darbo, todėl tie, kas turi daugiau pinigų, tiesiog užsisako į namus, kad atvežtų. Mažesnes pajamas gaunantys žmonės taip daryti neišgali.
Prisimenat prie parduotuvių įėjimų lėtai judančius, pabalnotus rožinius ponius, smagybių aparatus, kur galima, gerai suvaldžius žaidimų automatą-kraną „Arcade“, ištraukti norimą pliušinį žaislą ar kitą kokį plastmasiuką?
Tai čia jų rojus… Ir žmonėms patinka, ir ne tik vaikams. Vėlgi, taip atsitiko, kad aš, galima sakyti, miegojau ant šitų laimėtų žaislų, kadangi po mano lova, kuri yra apie du metrus į ilgį ir metrą į plotį, yra saugomi kambario nuomotojų laimėti žaislai… Visas palovis – vien pikačiu, lėlytės ir jų kolegos…
Dar šitas, netilpęs po lova, bei keli jo draugai stebėjo, ką veikiu, ant laikinai mano lentynų.
Natūralios medicinos vaistinės
Buvau sužavėta natūralios medicinos vaistinėmis, jų tūkstantmečius siekiančia istorija. O koks kvapas užėjus į vidų! Taip įsivaizduoju kvepėjo daugelis vaistinių – labai specifiškai ir atpažįstamai, įvairių žolelių kvapų mišiniu. Atrodo, vien pakvėpavus kvapu truputį sveikesnis tampi.
Vaistinės įkūrėjas:
Norėčiau, kad Lietuvoje mūsų žolininkai irgi tokias vaistines įkurtų, kuriose galima būtų pasikonsultuoti su žolininku, o po to pasverti sveikatai reikiamų kerpių, žiedelių, šaknelių, lapelių ar jų mišinių. Ateičiau. Beje, seni žmonės itin rūpinasi savo ilgaamžiškumu, jų dažnai pokalbiai sukasi ne apie tai, ką skauda arba kokį skaičių vaistų geria, bet apie tai, kaip lavinti savo kūną, kokius pratimus daryti, ką vartoti. Važiuodama autobusu nebesistebėjau, kad senieji žmonės patogiai sėdėdami autobuso kėdėje kiloja kojas, sukinėja galvą, daro plaštakų masažą, daužo sau per viršugalvį, per kojų, rankų sulenkimus, taip aktyvindami jautrius taškus, o po to, išsitraukę virtą su lupena oranžinę bulvę – užkandžiauja. Rytais kieme galima pamatyti praktikuojančių Thai-chi. Netgi pelkinio parko apsaugos darbuotojas, man valgant kinišką (sąlyginai saldų) koriuką parke, sustojęs pamokė, kad daug saldaus valgyti negalima, reikia geriau aštriai, kadangi aštrus skonis, pasak jo, padeda virškinimui, odai ir niekada peršalimo ligomis nesusergi. Tokių mitybos apsauginių čia ne vienas. Sunku panašią situaciją, susijusią su apsauginiu ir jo pakalbinimo tematika, būtų įsivaizduoti Lietuvoje.
Ir būtinai, kad toje ateities žolelių vaistinėje turėtų stovėti tokia medinė bačka, kurioje kiekvieną dieną būtų užplikamos vis kitos žolelės be cukraus ir nebūtinai skanios, bet reikalingos, o užėjęs nemokamai galėtum į savo daugkartinę tarą jos įsipilti atsigėrimui.
Na, o čia šiaip pavyzdys, jeigu jau pasiseka rasti prekę su angliška sudėtimi:
Apibendrinus, Hangdžou mieste galima gyventi ir visai nesunkiai beatliekiniu rėžimu. Reikia tik nieko nesisiųsti iš „Taobao”, neužsisakinėti maisto į namus, nelošti aparatais, neragauti įpakuotų kinų valgių: pupinių saldėsių, bambukinių koldūnų, ledų, krekerių su jūros žole, jojobos marmelado, žirninių pagraužtukų ir t.t.. O jeigu norėsis, tada reiks gyventi su keturiom šiukšliadėžėm arba iškart su konteineriu.
Visos nuotraukos – iš asmeninio Ingridos archyvo.
Žalios bendruomenės tinklaraštis atviras visiems, tad jeigu ir Tu nori pasidalinti žaliu turiniu – parašyk mums laiškelį ir padėk sukurti tvarios informacijos lobyną!
