Iš tiesų, toks klausimas net nebuvo atėjęs į galvą, kai nusprendžiau, kad reikia atnaujinti seną, tvarte užmirštą žmonių, bet uodų ir drugelių mylimą, prosenelės spintą. Mintis kilo tik tokia, kai tėčiui parodžius, kaip veikia juostinis šlifuoklis, paėmus jį į rankas valandą pašlifavau ir supratau, kad pfff su tokiais prietaisais gali ir mažos mergaitės spintas šlifuoti (pataisau savo mintį pagal šiuolaikinus vėjus – ir maži berniukai). Žinoma, kelių savaičių procese buvo minutės momentų, jog svajojau, kad staiga įeitų į tvartą tėtis pasižiūrėti, kaip man sekasi, ir pasisiūlytų padėti : )).
Taigi, pradinėje fazėje spinta atrodė šitaip:
Nudaužėm nuo užrūdijusių vyrių duris ir prikirmijusias, priskretusias lentynas.
Lentynos tikrai priskretusios, galite pasižiūrėti iš arčiau:
Pirmiausia nuvaliau su skuduru dulkes, voratinklius, smėlį ir dar tik pačios lentos težino ką, nuo visų spintos dalių. Su teptuku prašlaviau kampus, kurių skuduras nepasiekė, ir pradėjau šlifuoti.
Daugiausiai pradžioje naudojau 40-60 grūdėtumo šlifavimos juostas, o kai nušveistumo ir praeities žymių deficitu buvau patenkinta, dėl glotnumo keisdavau juostą į 80-100-tinę. Tokią tvarką taikiau visai spintai.
Pašveistų durų vidinės pusės ir nepašveistų kontrastai:
Beje, dar nepaminėjau, kad nuo durų reikėjo ištraukti vinis su virvelėm, kaip kad matote dešiniojoje pusėje, medinį suktuką, kuris prilaikydavo vienos pusės duris, kad neatsidarinėtų, medinę lentelę, kuri taip pat durų sandarumui pasitarnaudavo bei išsukti metalinį kablį sukabinantį abejas duris.
Juostinio šlifavimo prietaisas nepasiekė kampų ir subtilesnių vingių, tad šias užuovėjas teko šveisti rankomis su šlifavimo popieriumi. Rankiniam šlifavimui taikiau tokią pačią logiką popieriaus grūdėtumo parinkimui, kaip ir dirbdama su juostiniu šlifuokliu.
Pirminė mintis buvo nušflituoti visus dažus ir perdažyti nauja spalva bei ką nors nupiešti (šios minties dar neatsisakiau), bet pradėjus nuiminėti dažų sluoksnį labai gražiai išryškėjo pušies medžio tekstūra ir pati senų dažų spalva įgavo nenuobodžius turtingus rudai raudonos gelsvos spalvų atspalvius, kurios tiesiog raibuliavo akyse. Šito uždažyti negalėjau. Štai ir pasikeitė mano spintos konceptas. Dar dažus galima buvo nuimti su statybiniu orapūčiu, bet su juo, ko gero, nebūčiau turėjusi spalvinio tonavimo galimybės, būtų nuėmęs visą dažą, o ir purvinos medienos paviršiaus nebūtų pašalinęs, kaip kad šlifuoklis.
Tik ką nušveistos durys:
Man geriausiai buvo dirbti lauke, tad kai tik objektai buvo pakeliami mano rankoms, taip ir darydavau. Dienos šviesoje geriau matomi spalviniai niuansai. Reikėjo stebėti, jog nenušlifuočiau dažų sluoksnio nei per daug, nei per mažai, kad būtų bendras koloritas visos spintos vienodas.
Taip pat stengiausi tausoti šlifavimo juostas ir parinkti pagal reikiamybę juostos nudėvėjimą reikalingam darbui. Jeigu pradedu šlifuoti viršutinį dažų sluoksnį, imu mažiausiai naudotą ar naują juostą, jeigu pirmas sluoksnis nuimtas ir reikia išryškinti medžio tekstūrą, imu jau panaudotas 40 grūdėtumo juostas ir galiausiai 100-tines visko nuglotninimui. Taip galima tonuoti spalvą nesibaiminant nuimant per daug dažų.
Su britvute nuo durų priekio atsargiai pašalinau kažkadais užlašėjusių žaismingų geltonų dažų elementus.
Pirmoji lentyna po grožio procedūros:
O štai čia jau nulakuotos dviem sluoksniais lentynos ir jų laikikliai. Išdžiuvus pirmam sluoksniui smulkiu švitriniu popieriumi jį braukiamaisiais judesiais pašiaušiau, kad būtų geresnis sukibimas su antruoju sluoksniu. Laką rinkausi atsparų drėgmei, vandeniui, kadangi spinta stovės virtuvėje ir į ją bus dedami indai, nagi ne visada visiškai sausus padedu. Galbūt būtų užtekę lako vandens pagrindu, kurį naudojau visoms kitoms spintos dalims lakuoti, bet pamėginimui šį kartą padariau tokį pasirinkimą. Lakavau lauke ir džiovinau ūkiniame pastate, kadangi lakas turėjo šiokį tokį kvapą.
Tarp lentynų radau 1980 gegužės 6 dienos antradienio „Valstiečių laikraštį“.
Sužinojau iš melioracijos ir vandens ūkio ministerijos vyr. vandens išteklių naudojimo ir apsaugos valdybos kaimo vietovių vandens ūkio skyriaus vyresniosios inžinierės D. Kuliominienės straipsnio, kad jie apsilankę Žemdirbystės mokslinio tyrimų institute Vokės eksperimentiniame ūkyje pamatė kaip nepriekaištingai eksplotuojami valymo įrenginiai, tvarkingi ir gręžtiniai šuliniai, kokia švari aplinka. Visai kaip Vokietijoje! O štai Vilniaus rajono iš naujų karvidžių perduotų „Raudonosios vėliavos „ kolūkiui teka nevalytas vanduo į melioracijos griovį, iš ten į Bienės upelį. Nevalytas vanduo teka ir iš Lazdijų rajono Šeštokų vidurinės mokyklos. O Pavenčiuose iš valstybinio gamybinio techninio žemės ūkio aprūpinimo komiteto Šiaulių gamybinio susivienijimo cisternų buvo išleistas amoniakinis vanduo. Ventoje 4,3 km ruože išnuodytos visos žuvys.
Pasiskaičiau mechanizacijos ir elektrifikacijos komiteto vyr. mokslinio bendradarbio S. Skrebelio priminimą apie agrotechnikos ratų ir vikšrų daromą žalą dirvožemiui ir to pasekoje derliui. Užslinko piktų minčių debesis ir pradėjo lyti prisiminimais iš kasdienio miesto gyvenimo , kai „aplinkos priežiūros“ tikslais mažiausiai 8 kartus pavasario, vasaros ir rudens laikotarpiais miestuose pjaunama žolė su traktoriais, kuri vis retėja ir dažnai tik samana beišgali ant siūlo kabėti. Praskriejo prisiminimuose keturačiai su motociklais maitojantys laukus ir nacionalinius parkus, mašinos iki ežerų krantų važiuojančios, transporto kiekio didėjimas, stovėjimo aikštelių poreikio pūtimasis užbetonuojant gyvąją gamtą.
Kažką ir šiais laikais mokslinis bendradarbis laikraštyje galėtų užsiminti apie tai.
Na, užtenka jau skaityti tų tartum pasenusių 80-ųjų naujienų, reikia grįžti prie darbo. Ėmiausi spintos. Ją išnešti į orą buvo ne mano jėgoms, tad darbą vykdžiau patalpoje.
Spintos išorei naudojau juostinį šlifuoklį. Pastebėjau, kad nenuėmiau mažos lentynėlės, kuri nebūtų funkcionali. Jos nuėmimas pareikalavo prakaito lašelių, kadangi ši buvo įsprausta į išpjautus spintos šonus ir papildomai iš spintos nugaros prikalta ilgais 6 viniais.
Kraštinę lentelę nuimti nebuvo sunku. Pačią lentyną pradžioje perpjoviau per pusę, o po to nukaliau jos vieną pusę su plaktuku. Galbūt buvo galima ką nors gudriau sugalvoti, bet tuo metu nieko gudresnio nesumąsčiau.
Kita pusė lentynėlės nenusikalė, tai lėtai nutraukinėjau nuo vinių užkišinėdama tvirtą ploną plokščią įrankį, stengiausi padaryti kuo mažiau įmygimų su juo į spintos nugarą, kad nepridaryčiau įspaudinių duobių medienoje.
Po pergalės prieš lentyną, ėmiausi spintos vidaus darbų. Buvo veikt ir čia ką…
Dešinioji vidaus pusė kartą perbraukta su šlifuokliu, kairioji dar tik valyta nuo dulkių.
Kaip žinia, juostinis šlifuoklis taip pasiekė spintos viršų, apačią, kampus, lentynų laikiklių išpjovas kaip kad žmogaus liežuvis pasiekia savo ausis, tad į pagalbą pasitelkiau kampinį šlifuoklį. Jo diską sudarė 100 gūdėtumo popieriaus gabaliukai, jo nekeičiau, naudojau visad tą patį. Kampinis šlifuoklis labai efektyviai nuima paviršius, tik jo bėda ta, kad sunku išlaikyti lygų paviršų, kažkur ilgiau palaikiau, stipriau priglaudžiau ir jau padariau nelygumą medienoje.
Patirtinė rekomendacija. Mielieji pasidaryk pats bendraminčiai, kas sugalvosite dirbti tokius dalykus, turėkite bent vieną kaukę nuo dažų ir medienos dulkių, akių apsaugos skydą ar akinius, ausines nuo garso bei pirštines. Apie drabužius net nekalbu, kad ne balinius reikėtų rinktis, nebent vakarėlyje norite būti Pelenė, nuo kurios šokio sukūryje pusto dulkes it prerijose smėlio audras. Kai dirbau patalpoje buvau užsidėjusi net dvi kaukes, bet medienos skonį burnoje vis tiek jaučiau, tartum būčiau pakramčiusi pušies skonio kramtūškę, o po darbo tekdavo traukti kankorėžius iš nosies ir išašaroti pušines uodo malkeles. Šiaip jau nėra pats švariausias darbas.
Atrodžiau taip.
Detalių matomumas po šiais skydais, žinoma, mano buvo kiek suprastėjęs, o dargi vis užrasojantys akiniai…
Po darbo su kampiniu šlifuokliu pilkus skretinių likučius, kurių buvo nemažai, ir paliktus šlifuoklių nelygumus švelninau rankiniu būdu.
Rankinis būdas buvo taikomas ir spintos išorei patobulinti, suvienodinti spalviniam koloritui:
Išnešta spinta veidu į žolę ilsisi saulėkaitoje po dugno bei viršaus lakavimo procedūros (kadangi kai spinta bus įnešta į namus ir pastatyta, jau nebepasieksiu šių dalių).
Spinta jau namie! Su pušies spalvos medienos glaistu užtepiau nuo vynių likusias skyles ir lentynėlės paliktą skylę, į kurią papildomai įspraudžau iš tos pačios lentynėlės atpjautą lentos gabaliuką.
Jeigu pastebėjote, spintos apačioje buvo pelyčių ar kažkieno kito išgraužta skylė, kuri buvo uždengta jau surūdijusia skarda. Ją nuplėšus prikalėm į skylę vynukų glaisto atramai ir ant jų formavom iš medienos glaisto pasitelkiant mentelę lentos trūkstamą dalį. Pirmą kartą suformavus palikau džiūti dienai, kitą dieną su grūdėtu popieriumi aplyginau ją ir dar kartą užglaisčiau, kur buvo nelygumai.
Kai išdžiuvo antrasis glaistavimas nušveičiau paskutinį kartą su švelniu grūdėtų popieriumi ir nuvaliau dulkes.
Susimaišiau panašią spalvą iš akrilinių dažų ir mėginau atkartoti tekstūrą. Tą patį dariau ir išorinėms durims, kadangi buvo likę nuo vinių nemažai skylučių, kurias užglaisčius reikėjo suvienodinti spalviškai, kad derėtų su individualios vietos spalvynu.
Kol džiuvo dažai baigiau rankiniu būdu nuo durų kampų nušveisti juodulius ir padengti du kartus laku.
Visą spintą pirmiausia su skuduru nuvaliau dar kartą nuo dulkių, nes vėl prisikaupė nuo šlifavimų, ir tada lakavau dviems sluoksniais namie. Vandens pagrindo lakas, kurį naudojau, neturėjo intensyvaus kvapo, bet ilgainiui pasijausdavo vis tiek, tad vėriau langus ir duris. Visgi reikia gerai vedinamoje patalpoje lakuoti, nors kad ir „bekvapis“.
Ta daaaam! Spinta jau sumontuota atgal, liko tik prigręžti naujas rankenas. (Nepaminėjau, kad alyva sutepiau durų vyrius dar prieš tai.)
Vualia! Jau su rankenom!
Ir pilnai prikrauta! Šioje nuotraukoje dar ne pilnai, bet koks gi skirtumas, ko aš ten prikroviau po to? (Nuotrauka skirta pasižiūrėti, kaip atrodo užbaigtas spintos vidus.)
Beįteikiant spintos raktus (tiesa, jau nušveistus nuo rūdžių nebe tokius, kaip nuotraukoje) mano akys nukrypo į kairę pusę, kurioje pamačiau stalą ir jame glūdintį potencialą…ar jau jūs suprantant apie ką aš?
Stalas po spintos buvo tartum lengvas atkvėpis alpių tyruose. Dvi dienos ir padariau!
Prieš daiktų atnaujinimą šie atrodė nepažįstami, kiek ir baugūs: lyg ir nelabai išvaizdūs, seni, nežinia, kokio tvirtumo, iš kelių dalių susideda, kaip susikonstruoja, kaip išsikonstruoja, koks kiekvienos dalies svoris, kur kokia dėmė, kuo nuteptas, iš kokio medžio padarytas, o gal apskritai medžio drožlių plokščių, ar labiau klijų ir dulkių nei medžio? Nieko nuostabaus, kad darbo pabaigoje daiktai pasidarė pažįstami: tiek kartų nučiupinėjau, apžiūrėjau, prikvėpavau, nutryniau, prikilnojau, išsukau, susukau, kad kur čia nepažinsi, jau vien iš kvapo pražingsniuojantį gatve pažinčiau! Dėl santykio pokyčio ir požiūris keitėsi. Ką čia ir rašinėti…Reikia pažinti. Pažinti, kokie baldai aplink mus, pažinti, kokius perkam, pažinti, kuriuos turim, pažinti, kurie užmiršti rūsiuose ar štai kaip mano – tvarte! Atnaujintas medinis baldas laikomas geromis sąlygomis gali gyvuoti ne vienai žmonių kartai, nepaverčiant jo vieno sezono mados atlieka. Be to, turi daugiau įvairių galimybių būti atnaujintas ir atšviežintas pritaikant skirtingiems interjerams.
