Dauguma iš mūsų kasdien kulniuojame į darbovietes ir ten praleidžiame galybę laiko (išskyrus, žinoma, šią koronišką realybę). Jose susiduriame su begale netvarių sprendimų: vienkartiniai puodeliai, nerūšiavimas, resursų švaistymas, šventės su balionais ir visokie kitokie mus, žaliai mąstančius, gąsdinantys reiškiniai. Ar ir jūs šioje situacijoje jaučiatės bejėgiai? Jeigu kukliai susitaikote ar tyliai pykstate, noriu jus įkvėpti atrasti kitokį požiūrį. Šiandien kalbinu „Švietimo mainų paramos fonde” dirbančias Kristiną ir Aušrą, kurios savo įmonėje užkūrė eko grupelę, kuri pozityviai ir užkrečiančiai atneša į darbovietę žalias idėjas.
Kaip kilo idėja sukurti eko grupę?
Kristina: Eko grupė vystėsi pamažu. Pirmosios užuomazgos buvo 2019 m. pavasarį atsiradus rūšiavimo grupei iš 4 asmenų. Rūšiavimą organizacijoje jau buvome įdiegę ir anksčiau, bet paaiškėjo, kad surūšiuotos šiukšlės vis tiek nukeliauja į bendrą konteinerį. Tuomet entuziazmas kuriam laikui prigeso, rūšiuodavome tik popierių. 2019 metais idėja atgimė, nes iniciatyvūs kolegos sutarė, kad vis tik rūšiuosime ir patys pasirūpinsime atliekų išvežimu.
Ar žinojote, kad „Žaliojo taško“ kartoninius konteinerius visos organizacijos gali gauti nemokamai?
„Ženklas“, kad siekiame tvarumo organizacijoje, buvo kolegės Aušros paskatinimas nebenaudoti vienkartinių kavos puodelių. Visi vieningai sutarėme, kad naudosimės savo puodeliais, o vienkartinius paliksime į organizaciją atvykstantiems svečiams.
Tokios grupės atsiradimui taip pat svarbios neformalios diskusijos su kolegomis. Pastebėjau, kad darbe turiu bendraminčių. Tiesiog jaučiau, kad tokios grupės idėja sklando ore.
Kokie buvo pirmieji žingsniai – ar turėjote konkrečią viziją?
Kristina: Pati pradžia buvo laisva – susitikome pasikalbėti, kam kokie tvarumo aspektai rūpi, kokia kiekvieno iš mūsų patirtis, ką norėtume nuveikti. Konkrečios vizijos neturėjome, norėjosi ją sukurti visiems drauge.
Kiek žmonių prisijungė, kokiu būdu juos bandėte pritraukti? Ar grupė laikui bėgant auga?
Kristina: Grupės subūrimas buvo natūralus – pakalbinau žmones, kuriems rūpi tvarumo tema – su kažkuo kalbėjome apie daugkartinius šiaudelius, su kažkuo diskutavome apie maisto švaistymą, su kažkuo aptarėme rūšiavimo problematiką – visus bendraminčius ir sukvietėme pirmai diskusijai.
Aušra: O per vieną iš bendrų organizacijos susirinkimų pristatėme eko grupę – atkreipėme kolegų dėmesį, kad mūsų organizacija jau dabar turi tvarių sprendimų ir įpročių. Taip pat pristatėme, ką dar galėtume įgyvendinti, kad kasdienė veikla kuo mažiau prisidėtų prie taršos, kad ugdytume palankius aplinkai įpročius.
Grupė liko panašios sudėties kaip ir įsikūrimo pradžioje. Mums svarbus kolegų įsitraukimas ir tvarių sprendimų palaikymas, nebūtina grupei priklausyti formaliai.
Įdomu, kaip vyksta grupelės pasitarimai? Įsileiskite į užkulisius ir papasakokite plačiau.
Kristina: Kadangi eko grupė yra mūsų „užklasinė“ veikla, stengiamės savęs neapkrauti papildomais susitikimais, kad jie netrukdytų tiesioginiam darbui. Pradžioje susitikdavome kartą per porą mėnesių aptarti ir planuoti veiklas, 2020 m. rinkdavomės pagal poreikį – ne visa grupė, o mažesnė grupelė tam tikrai sutartai iniciatyvai įgyvendinti.
Metų pradžioje pasidžiaugėme pernykščiais pasiekimais, aptarėme, ką kiekvienas norėtume nuveikti šiemet. Planavome kas mėnesį kolegoms pristatyti vis kitą tvarumo aspektą, iniciatyvas, pasikviesti kelis svečius. Planą pavyko įgyvendinti sausį ir vasarį, o nuo kovo mėnesio planus teko pakeisti.
Aušra: Balandį, kai jau šiek tiek apsipratome su nauja realybe, gimė nauja idėja – „Eko žinutė“ – naujienlaiškis tvarumo temomis. Pirmąjį numerį kolegos sutiko labai palankiai – gavome daug šiltų laiškų apie tai, kad smagu net tokioje situacijoje sulaukti naudingų tvaraus gyvenimo patarimų. Šiuo metu susitikimų neorganizuojame – susirašome ir tęsiame „Eko žinutę“ – naujienlaiškį, kuriame dalinamės patarimais, pristatome tvarias iniciatyvas bei sprendimus.
Taip pat pasmalsausiu, ar apibendrinate grupės rezultatus? Ar švenčiate mažas, bet svarbias pergales?
Kristina: Eko grupės pasiekimus susumavome planuodami naujų metų veiklas bei po pirmojo gimtadienio – tada rezultatus paskelbėme kolegoms vidiniame tinkle. Taip pat pirmojo pusmečio veiklos rezultatai nugulė ir į viešai prieinamą 2019 m. organizacijos veiklos ataskaitą.
Pirmaisiais metais veikėme laisvai, eksperimentavome, žiūrėjome, kiek kolegos nori įsitraukti. Kolegiškas bendradarbiavimas svarbus, tačiau visi turime tiesioginį darbą, todėl eko grupės iškeltas iniciatyvas stengiamės labiau įdiegti į darbo procesus.
Aušra: Mums svarbūs tie pasiekimai, kurie prigyja organizacijoje: daugkartinių puodelių naudojimas vietoj vienkartinių, virtualios priemonės renginiams organizuoti (virtualios renginio programos bei vertinimo formos vietoj popierinių). Taip pat pernai apsisprendėme didinti elektroninių leidinių skaičių ir mažinti popierinių, gaminius rinkomės tvaresnius, pavyzdžiui, daugkartinius šiaudelius, popierinius tušinukus.
Ar keliate tolimesnius grupės tikslus, ar veikiate labiau laisva forma? Kaip reaguoja vadovybė, ar palaiko jūsų veiklą? O gal net įsitraukia pati?
Kristina: Situacija būtų kiek kitokia, jei nebūtų pandemijos, tačiau kol kas apsiribojame eko žinutėmis kolegoms. Taip pat svarbu paminėti, kad įgyvendiname Europos Komisijos programą „Erasmus+“, o kitame programos etape 2021–2027 m. daug dėmesio bus skiriama žalioms idėjoms, tvarioms veikloms, svarstomos „Green Erasmus“ iniciatyvos, todėl eko grupės vaidmuo taps dar svarbesnis. Prie grupės nuo pat pradžių prisijungė ir organizacijos direktorės pavaduotoja, kuri yra įsigilinusi į „Green Erasmus“ temą, ir dalinasi žiniomis su mumis.
Taip pat jau keletą metų naudojame elektroninę dokumentų valdymo sistemą, todėl popierinių dokumentų turime sąlyginai nedaug. Šiemet kaip tk planavome pasikviesti kitų šalių kolegas į pažintinį vizitą ir supažindinti su sistema, kaip administracinėje veikloje atsisakyti popieriaus. Siekiame pasidalinti organizacijos gerąja patirtimi ne tik įgyvendinant programą „Erasmus+“, bet ir įpročiais biure, eko grupės veikla.
Kaip kolegos vertina ir palaiko jūsų veiklą?
Aušra: Kolegos nuo pat pradžių vertino palankiai. Tiesa, būdavo pašmaikštavimų „atsargiau kalbėk, šalia yra eko grupės žmogus“ arba „slėpk tą vienkartinį puodelį, eko grupė mato“, tačiau į tai reaguodavome su humoru ir atsakydavome, kad nesam kontrolieriai, kurie stebės ir bars ar baus – siekiame ugdyti sąmoningumą, kad kiekvienas pagalvotų, kiek jo veiksmas yra tvarus.
Kristina: Smagu, kad tam tikras tvarias iniciatyvas siūlo ir patys kolegos. Pavyzdžiui, susirinkimo metu kolegė papasakojo skaičiusi straipsnį, kad rūšiavimas pagerėja, kai žmonės atsisako asmeninių šiukšliadėžių kabinete – tada esi priverstas nueiti ir atliekas surūšiuoti. Taip kolegei pasiūlius, o kitoms kolegėms sutikus, per 5 minutes atsisakėme asmeninių šiukšliadėžių. Pradžioje juokavome, kad sudėtinga ir dėl vieno popieriuko tingu eiti per pusę koridoriaus, bet po to prisitaikėme. O man buvo labai smagu, kad tą pokytį inicijavau ne aš – manau, dėl to jis ir buvo priimtas taip entuziastingai. Jei visada viską siūlo tik vienas žmogus, gali atrodyti fanatiškai ir kolegas perteklinėmis iniciatyvomis atbaidyti.
Anksčiau minėjote apie prasmingą grupės vykdytą akciją, kuomet surinkote kolegų nebenešiojamus džinsus ir nešėte į „Denim Diaries“ būstinę, kad jie gautų antrą šansą ir virstų naujais daiktais. Gal yra ir daugiau iniciatyvų, kurių metu įtraukėte bendradarbius?
Aušra: Devėtus džinsus į „Denim Diaries“ nešėme gal 5 kartus. Kolegoms ši akcija patiko, todėl pakartotinės džinsų akcijos gimdavo iš jų iniciatyvos „Žiūrėk, buvau kaime, radau dar ten džinsų – gal rinksit kada ir galiu atnešti“? – mums belikdavo surinkti tuos kelis maišiukus ir nunešti.
Kristina: Socialinės akcijos mūsų organizacijoje nėra naujovė. Tačiau atsiradus eko grupei jos įgijo ir tvarumo akcentą. Pavyzdžiui, nusitrynusią patalynę ar devėtą tekstilę į gyvūnų prieglaudą vežėme ir ankstesniais metais, tačiau atsiradus eko grupei ta akcija įgavo dar didesnę prasmę. Taip pat ir su puodeliais – visi namuose turime jų, bet tik kai kurie iš jų yra mėgstami ir naudojami. Šiais metais organizavome puodelių rinkimo akciją – įvairios NVO džiaugėsi gavusios dovanų trūkstamų puodelių ir taip daiktai sėkmingai ir toliau gyvuoja.
Taip pat kolegoms skaičiau paskaitą „Atlieka ar resursas?“ ir pasidalinau idėjomis, kur dėti nereikalingus daiktus ir kad kiekvienas nenaudojamas daiktas kitam gali būti net labai svarbus ir reikalingas.
Aušra: Per kelis organizacijos bendrus susitikimus darėme eko viktoriną, kurios metu už teisingus atsakymus kolegoms dovanojome tvarius prizus: daugkartinę gertuvę, daugkartinius maišelius, ekologišką šokoladą.
Kažkas galvoja: aš irgi norėčiau prisidėti prie pokyčių ir įkurti eko grupę savo įmonėje, bet bijau kolegų reakcijos – atmetimo, ignoravimo, o gal net prarasti daug laiko. Ką patartumėt? Ar siūlytumėt kitiems inicijuoti tokias grupeles savo darbovietėse?
Aušra: Nepabandžius, neįmanoma žinoti, kokia bus reakcija. Net jeigu pradžioje būsite vienas – didelė tikimybė, kad palaikančių ir norinčių prisidėti atsiras bent du ar trys. Taip buvo ir mūsų organizacijoje. Svarbu tiesiog daugiau bendrauti su kolegomis ne tik apie darbą, bet ir apie gyvenimo būdą, paklausti, kuo domisi, ką veikia laisvalaikiu – per tokius neformalius pokalbius gali labai lengvai išaiškėti kolegų požiūris į eko gyvenseną, o tada jau galima siūlyti sujungti jėgas ir imtis iniciatyvų organizacijos viduje. Galima pradėti nuo tokių mažų dalykų kaip rūšiavimas, šiukšliadėžių skaičiaus mažinimas arba vienkartinių puodelių atsisakymas.
Kiek svarbus bendruomeniškumas sprendžiant tvarumo problemas? Ar galima sakyti, kad įmonė yra tarsi maža bendruomenė ir joje labai palanku ne tik dirbti einamas pareigas, bet ir atnešti prasmingų idėjų? Juk tai praturtina kolektyvą ir gali jį jungti, brandinti.
Aušra: Bendruomeniškumas, kaip reiškinys, atgyja – kuriasi tam tikra veikla besidominčios bendruomenės ir socialiniuose tinkluose, ir darbovietėse, ir mikrorajonuose. Tvaresnio gyvenimo būdo propagavimas stiprėja buriantis į bendruomenes ir palaikant vienas kitą. Tai šis momentas svarbus ir kolektyve – rasti jame bendraminčių, siekti tikslų drauge, džiaugtis pasiektais rezultatais ir planuoti veiklas.
Kristina: Pritariu Aušrai. Organizacijoje susirenka skirtingi žmonės, turintys skirtingas patirtis. Smagu, kad galime savo patirtimis dalintis ne tik darbiniais klausimais, bet ir praplėsti akiratį įvairiomis temomis. Mūsų organizacijoje tvarumo tema vienas kitą turtiname labiausiai.
Gal visuomeniškas požiūris ir susikoncentravimas ne tik į savo paties pokyčius padeda geriau įsitvirtinti populiarėjančiam požiūriui: „We don’t need a handful of people doing zero waste perfectly. We need millions of people doing it imperfectly“? (liet. „Mums nereikia saujelės tobulumo siekiančių zero waste atstovų – mums reikia milijonų žmonių, kurie tai darytų netobulai”)
Aušra: Ko gero, taip. Dažnai žmonės nesiima „zero waste“ gyvenimo būdo, nes supranta, kad idealiai ar visapusiškai visų principų negalės laikytis, todėl nesiryžta priskirti savęs judėjimui ir nesitapatina su juo. Tačiau vargu, ar kuris galėtų laikytis visų visų principų – reikėtų tai įsidėmėti ir nebijoti pradėti žengti mažais žingsneliais. Pradžia gali būti kelios idėjos, kurias palaikysite savo kolektyve ir kažkuo prisidėsite.
Kristina: Kai pasirenku nepirkti kavos vienkartiniame puodelyje ar nespausdinti lapo, atrodo, kad mano pasirinkimai – tik lašas jūroje, o vienas puodelis ar vienas lapas planetos neišgelbės, tačiau organizacijoje, kai mūsų yra beveik 80, kasdien galime potencialiai išgelbėti bent 80 puodelių ir 80 popieriaus lapų. Keičiant įpročius drauge, pokytis nebeatrodo jau toks mažas.
Kas labiausia jus pačias džiugina šiame procese – gal prisimenate kokį nutikimą ar blykst momentą, kuomet aplankė pasitenkinimo ir prasmės jausmas?
Aušra: Mane turbūt labiausiai džiugina, kad kolegos nebenaudoja popierinių puodelių kavai gerti, nes kai atėjau dirbti tai buvo, galima sakyti, masinis reiškinys. Taip pat esu patenkinta bendra organizacijos pozicija užsakinėti mažiau popierinių leidinių, keisti juos elektroniniais leidiniais, renginių vertinimo anketas perkelti į virtualią erdvę. Šiems žingsniams pasiekti reikėjo daug pastangų, tačiau jaučiuosi prie to prisidėjusi.
Kristina: Labiausiai džiugina, kad kolegos įsitraukia į siūlomas veiklas bei suteikia grįžtamąjį ryšį. Pavyzdžiui, pernai ruošiantis Kalėdoms organizavau daugkartinių maišelių įsigijimo akciją, kad kolegos vaisius, daržoves ir saldumynus pabandytų pirkti tvariau. Buvo smagu, kad prie šios akcijos prisijungė keliolika kolegų – kai kurie pirko sau, kiti – artimiesiems. Buvo smagu su kolegomis pakalbėti apie jų sprendimus. Pavyzdžiui, kolegė pasakojo, kad jai tvarumo įpročiai dar tolimi, bet juos namuose labai skatina pradinukas sūnus, nes mokykloje daug apie tai kalbama, tad kolegė maišelius pirko norėdama sūnui parodyti gerą pavyzdį. Kita kolegė pasakojo, kad maišelių nepirks, nes mūsų paskatinta planuoja juos pasisiūti kartu su dukrele. Smagiausia buvo, kad žinutė apie maišelius buvo kur kas platesnė ir paveikesnė, nei maniau iš pradžių.
