Iš praeito mano įrašo galėjote suprasti, kad nieko neturiu prieš idiliškai pievose besiganančias smulkiųjų sūrininkų karves (o gal avis ar ožkas). Tačiau Velykų laikotarpiu būtų sudėtinga nepastebėti, kad kiaušinius parsinešu ne iš šieno kupetos. Tomas Byčkovas iš „Tuščių narvų“ atskleidė: #TURIMEKIAUŠINIUS – NE IŠ NARVŲ! Prieš keletą metų pristatę projektą „Kiaušinių kaina“, šįkart organizacija Velykas pasitinka su nauja kampanija. 

Besikalbėdama su Tomu dar kartą įsitikinau, kad etiškas stalas yra tvarus stalas (ir atvirkščiai). O toliau – skaitykite mūsų pokalbį!

Kalbamės kaip tik projekto išvakarėse…

Taip, pirmadienį paleisime naują kampanijos įvaizdį – jis vadinsis „Turime kiaušinius“.

Prie jo prisijungė daug žinomų virtuvės žmonių: Beata Nicholson, Alfas Ivanauskas, Martynas Praškevičius bei kiti žinomi šefai, tinklaraštininkai. Labai smagu matyti, kad virtuvės žmonės atkreipia dėmesį ne tik į tai, kad maistas būtų pristatytas higieniškomis sąlygomis, ekologiškas ar kitaip kokybiškas, bet į savo pasirinkimus įtraukia ir gyvūnų gerovę. Ir jie, ir pati tendencija rodo, kad žmonėms maisto kokybė siejasi ne tik su gražia išvaizda ar teisinga sudėtimi, bet lygiai taip pat svarbu, kad jis būtų atkeliavęs iš humaniškesnių sąlygų.

Dalyvauja virš dvidešimties virtuvės šefų, kurie pasidalins hashtag’u #TURIMEKIAUSINIUS, įsikels nuotrauką ir praneš, kad jie vartoja ne narvuose laikomų vištų kiaušinius. Ir aš tikiuosi, kad tai atkreips kitų restoranų šefų ir kulinarų, konditerių, virėjų ir įmonių vadovų dėmesį. Taip pat – kad tas pokytis vyks sklandžiai.

Ar tu pats sugalvojai šią akciją, ar brainstorminote su „Tuščiais narvais“?

Brainstorminome visi kartu, o vėliau prisijungė kūrybininkai Stefken+Kudirka, kurie pasiūlė būtent tokį priėjimą – #TURIMEKIAUSINIUS. 

Norėjosi kažko pozityvaus, buriančio, linksmo; ne šokiruoti, o iš tikrųjų atsižvelgti į gyvūnų gerovę ir parodyti, kad šiandien jau normalu yra atsisakyti pačiomis prasčiausiomis ir žiauriausiomis sąlygomis laikomų gyvūnų produktų. Bandome parodyti, kad trečiojo numerio kiaušiniai yra jau praeitis.

O kokia situacija Lietuvoje? Ar visos fermos laiko vištas narvuose?

Na, yra didieji industriniai paukštynai, kurie laiko šimtus tūkstančių paukščių. Vieni laiko tik narvuose, kiti turi ir kitas sistemas – laiko ir ant kraiko. Kai kurie bando ir pirmojo numerio sąlygas – laikyti laisvėje, kada višta turi išėjimą į lauką, laikymo būdus derina. Tačiau 90 % vištų dedeklių yra laikomos narvuose – ir tik 10 % vištų laikomos ant kraiko, laisvėje arba ekologiškai. Tuo tarpu Europos Sąjungos vidurkis yra apie 50 %. Bet ir skirtingose šalyse situacija skiriasi: kai kuriose yra vos keli procentai, o kai kuriose net ir uždrausta vištas laikyti narvuose.

Ar jūsų tikslas – kad jos būtų laisvos? Skaičiau, kad bendradarbiaujate su įvairiomis įmonėmis, kad jos rinktųsi laisvai laikomų vištų kiaušinius.

Iš esmės taip. Mes dirbame tam, kad visa rinka persiorientuotų ir nebebūtų narvuose laikomų vištų. Kad jos būtų laikomos kitose sistemose.

Tačiau nuėjusi į parduotuvę pastebėjau, kad lietuviškų laisvai laikomų vištų kiaušinių nėra – radau tik importuotus. Juk dauguma prekybos centrų pasirašę sąlygą, kad iki 2025-ųjų pereis prie laisvų vištų kiaušinių…

Yra dar tokia terminologija: laisvai laikomų vištų kiaušiniai – pirmojo numerio, t.y. kiaušiniai žymimi pirmuoju numeriu. Tuo tarpu įmonės įsipareigoja, kad nenaudos trečiojo numerio. Tad jos vis dar gali naudoti ir prekiauti antrojo numerio kiaušiniais – ant kraiko laikomų vištų.

Kaip jūs skatinate šį perėjimą?

Su verslais mes nuolat palaikome komunikaciją. Šiais metais buvo pirmas kartas, kada susisiekėme su įmonėmis ir klausėme, koks yra jų progresas, kaip joms sekasi. Kai kurios įmonės trečiojo numerio kiaušinių atsisakys nebūtinai iki 2025-ųjų – gali ir iki 2020-ų ar 2021-ų metų. Žodžiu, jos pačios pasirenka, koks perėjimo laikotarpis joms yra optimalus.

Juk tai tarsi užburtas ratas: tam, kad paukštynai galėtų pasikeisti, jiems reikia garantijų, kad kiaušinius, kai jie investuos į naujas sistemas, tikrai pirks. Todėl ir reikia patikimo signalo iš rinkos, iš verslo įmonių, kad jos parodytų: štai, 2025-ais metais mes norėsime naudoti tik kitokius kiaušinius. Tada paukštynai turės laiko persiorientuoti, perstatyti paukštynus ir pradėti tiekti ne narvuose laikomų vištų kiaušinius. Dabar turime virš 120 įmonių, kurios viešai pasakė „taip“. Kai kurios tokių kiaušinių nebenaudoja jau dabar, o kai kurios cage-free taps 2025-ais metais.

Taigi, kontaktuojame su verslais ir klausiame: koks yra jūsų progresas? Pradžioje buvo labiau įsivažiavimas į bendravimą, o dabar jau turime tęstinį bendradarbiavimą. Tiesiog pasklausiame, kaip jiems sekasi persiorientuoti, ar kyla kokių iššūkių.

O ar jie noriai bendradarbiauja šiais klausimais? Ar jūs kažkaip „prispaudėt jiems uodegas“?

Šis judėjimas yra tarptautinis, galima sakyti, inicijuotas aljanso „Open Wing Alliance“ [liet. „Išskleistų sparnų aljansas“ – red. past.] Jį sudaro 80 organizacijų visame pasaulyje. Kadangi Lietuvos įmonės mato, kas vyksta pasaulyje, tai ir pačios pamažu persiima tomis tendencijomis. Tai vyksta labai įvairiai, priklausomai nuo įmonės: kai kurios labai palaiko, o kitos jaudinasi dėl kainos, dėl padidėsiančių kaštų.

Aš nesakyčiau, kad mes kažkaip stengiamės „prispausti“. Mes ieškome galimybės bendradarbiauti. Kadangi jau yra virš 120 įmonių, tai, manau, bendradarbiavimas tikrai vyksta.

O su pačiais paukštynais? Mačiau reportažą per LRT panoramą – ar jus įsileidžia pasižiūrėti į realią situaciją?

Ne, paukštynai mūsų neįsileidžia – jie neįsileidžia ir žurnalistų. Tiesiog yra vykdomi tyrimai, kai patikimi žmonės nufilmuoja medžiagą ir pateikia ją organizacijoms. Jei kalbi apie Ukrainos atvejį, tai jame vienas iš darbuotojų nufilmavo medžiagą ir pasidalino su gyvūnų apsaugos organizacija.

Kai įvyksta koks nors reportažas, ar jaučiate padidėjusį susidomėjimą gyvūnų teisių temomis? O gal priešingai?

Kai žmogus pamato tuos vaizdus, tikrai nei vienas nesako „viskas čia normaliai“. Tame ir esmė – žmonės nežino.

Mūsų tikslas yra parodyti kaip yra. Tada kiekvienas žmogus pasirenka, ar jam tinka tokia situacija, ar netinka. Bet aš matau, kad daugumai netinka. Žinoma, kalbant apie kiaušinius – kadangi tai yra produktas, Lietuvos vartotojams yra svarbi ir kaina. Narvuose laikomų vištų kiaušiniai yra pigesni… tai dauguma žmonių juos ir perka.

Bet situacija labai keičiasi. Kada pradėjome komunikuoti apie šią problemą, patys prekybos tinklai pastebėjo, kad mato keliskart padidėjusią ne narvuose laikomų vištų kiaušinių poreikį. Tad procesas tikrai vyksta.

Iš tiesų, iki jūsų akcijos  aš pati nesusimąstydavau apie tai. Turbūt dažnai gaudavau kaimiškų kiaušinių… Bet juk nuėjus į parduotuvę negalvoji apie tai. Tik dėl jūsų veiklos supratau, kaip ženklinami kiaušiniai ir pradėjau atkreipti dėmesį. Tačiau filmukus žiūrėti nėra lengva – nors tai ir realybė, jie yra siaubingi. Ir žmonėms dažnai kyla ne empatija, o atmetimo reakcija. Kai padarote kokią viešą akciją, pvz. „5 minutės narve“, tada priėjimas visai kitas.

Žinai, kad aktualizuotum problemą, reikia parodyti, kokia yra realybė. Jeigu žmonės nežinos, tai jie ir nepagalvos apie tai. Bet kai pamatai realybę – taip, ji nėra maloni, bet tada tu žinai. Ir pats gali priimti sprendimą – ar tau tinka, ar netinka.

Būna, organizacijos ar žmonės renka parašus peticijoms. Ar tokia priemonė turi poveikį?

Aš manau, kad taip. Nes dažniausiai peticijų gavėjai yra konkretūs asmenys – įmonių vadovai arba sprendimus priimantys asmenys. Nuo kiekvieno, kuris pasirašo, ateina laiškas tam žmogui, jis mato: didelė žmonių grupė sako, kad mums taip netinka… Sakykime, jūs save pozicionuojate kaip socialiai atsakingą verslą, kuris atsižvelgia į visuomenės lūkesčius. Tuo tarpu visuomenė turi nuomonę, kad jūsų sąlygos, suteikiamos gyvūnams, yra per žiaurios – tada iškart tampa aišku, kad reikia persiorientuoti. Taigi, manau, žmonių įsitraukimas veikia. Tada daugiau žmonių sužino, ir atsiranda tokių, kurie nori keisti arba keičia savo požiūrį ir įpročius.

O kuo dar užsiimate?

Esminės veiklos yra darbas su gyvūnus išnaudojančiomis industrijomis ir projektai, kurie skatina augalinę mitybą. Kampanija „AuGalingas pirmadienis“ didžiuosiuose portaluose viešina augalinio maisto receptus, taip pat ir „auGalybė“, kuri kviečia restoranus į savo pagrindinį meniu įsitraukti kokybiškus augalinius patiekalus. O štai iššūkis „Tapk auGalingas“ siūlo per 22 dienas išbandyti augalinę mitybą.

Jūsų puslapyje perskaičiau, kad organizacijos tikslas yra „siekti geresnės fermų gyvūnų apsaugos ir vartotojų teisės žinoti, kokiomis sąlygomis laikomi gyvūnai.“ Gal turi dar ką pridėti?

Iš esmės mūsų kryptis yra ne naminiai ar laukiniai gyvūnai, bet būtent industrinių fermų gyvūnai. Ar tai būtų vištos, ar, sakykime, žuvys, ar audinės (kailiniai žvėreliai). Iš esmės – šios trys kryptys. Mes orientuojamės į industriją ir kaip būtų galima tą industriją pakeisti.
Papasakok, kaip atsidūrei „Tuščiuose narvuose“?

„Tuščiuose narvuose“ pradėjau dirbti maždaug prieš metus. Esu studijavęs verslo vadybą, bet man niekada nebuvo įdomi ta komercinė verslo pusė. O su šia organizacija vertybės labai sutampa, nes pritariu, kad gyvūnų nereikia kankinti. Taip pat čia daug tokio darbo, kuriame galiu panaudoti ne tik vadybos, bet ir kitus gyvenime sukauptus įgūdžius. Tai kažkaip idėjiškai organizacija atitiko mano kompetencijas – ir visai gerai sulipo.

Geras, aš kažkodėl galvojau, kad tu ten savanoriauji – visai nepagalvojau, kad dirbi!

Taip, čia yra mano… profesija.

O kiek „Tuščiuose narvuose“ yra žmonių? Ir dirbančių, ir savanorių.

Darbuotojų yra 6. O savanorių skaičiaus tiksliai nežinau, jis nuolat keičiasi. Man atrodo, dabar yra apie 70 aktyvių savanorių, kurie daugiau kažką nuveikia, aktyviai dalyvauja socialinėje erdvėje.

Kas tave patį privertė susimąstyti ir įsitraukti į šią organizaciją?

Dar prieš „Tuščius narvus“, turbūt kai jie dar net nebuvo įkurti, aš jau domėjausi gyvūnų gerove, nevalgiau mėsos. Yra ir tokia asmeninė istorija: mano šuo labai kankinosi ir aš mačiau tą kančią gyvūne. Jį mes palaidojome kaip šeimos narį… Tada man tiesiog pradėjo kilti klausimai: jei mano šuo jaučia tokius jausmus, ir jeigu aš jaučiu tokius jausmus – tai kaip yra su visais kitais gyvūnais?

Gyvūnų teisių, gyvūnų gerovės judėjimas yra jau senas reiškinys – etika, filosofija jau seniai šiuos klausimus nagrinėja. Štai neseniai knygų mugėje buvo Peterio Singerio knygos „Gyvūnų išlaisvinimas“ [angl. “Animal liberation”] pristatymas, kurioje jau akademiškai, rimtai tokius klausimus nagrinėja.

Etikos klausimas senas, tačiau Lietuvoje tai nėra taip sena. Įsivaizduoju, kad „Tušti narvai“ egzistuoja dar tik kokius… penkerius metus

Organizacija buvo įkurta 2014-ais metais. Prieš tai irgi buvo žmonės, kurie veikė labiau neformalaus judėjimo rėmuose. Bet kaip organizacija, kaip viešoji įstaiga, įkurta ne taip ir seniai.

O kas tavyje pasikeitė čia dirbant?

Kadangi reguliariai seku visą informaciją, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir bendrauju su kolegomis iš viso pasaulio, kurie dirba toje pačioje srityje, man tai parodė, kokio masto yra šis judėjimas: kad jis yra paremtas efektyvumu, kad yra stipriai struktūruotas ir naudojamos technikos bei strategijos, kurios yra atidirbtos ir veikiančios. Tai duoda pojūtį, kad esu pokyčio stebėtojas.

Juk tai, kas apskritai vyksta su augaliniais mėsos pakaitalais arba laboratorijoje auginama mėsa, yra labai stiprus reiškinys, ir ten investuoja žinomiausi žmonės – Billas Gatesas, Richardas Bransonas. Tai yra pokytis, kuris maisto industriją keičia iš esmės. Ir jis prasidėjo nuo gyvūnų gerovės, nuo aplinkosaugos, o visi šie judėjimai veda link to, kad mes būtume labiau darnoje ir labiau tvarūs nei destruktyvūs. Tai man suteikia pojūtį, kad galiu prisidėti prie šio pokyčio. Aišku, Lietuva mažytė, bet visgi – visi taškeliai susideda ir tas pokytis, susikaupus kritinei masei, įvyksta.

Ar prieš Velykas jus dar kas nors kalbina?

Mano kolegė, kuruojanti projektą „Tapk auGalingas“ – 22 dienų iššūkį, buvo Žinių radijuje pasikalbėti apie tai. O kitur ne, nebuvome.

Ačiū Tomui ir „Tuštiems narvams“ už pokalbį!