🙃 Šis penktadienis buvo su nemenku strioku, kaip viską suspėti (pasitaikė išskirtinė savaitė su geroku pluoštu siuntinių, kuriuos su TetraPetru nešėm paštan), ypač dėl viruso, paguldžiusio į lovą, bet šiandien ne apie tai noriu papasakoti. Šįsyk truputį apie mus, apie „Žalią žinutę” 🌿✉
Kartais jūs teiraujatės, keliese mes čia plušam. Aš keistai šypsodama atsakau, kad dviese… su padirbtukų palaikymu. Iš tiesų, komandoje yra du žmonės: nuostabi siuvėja Vidutė, kuri kiekvienu pasiūtu maišeliu pasidžiaugia ir juos visus kruopščiai pasiuva, ir aš – Monika, bandanti aprėpti visas likusias užduotis ir atsakomybes. Esam labai paprastos, tvarų gyvenimą suprantam ne kaip madą, ne kaip dabar atlėkusią laikiną bangą, verčiančią pirkti naujus nesibaigiančius daiktus, o kaip sąmoningą kelionę, kuomet mažais žingsniais bandome integruoti tvarumo idėjas į savo gyvenimą, kartais net visai nestilingai (indus plaunu paklodės skiaute, maistą rytdienai uždengiu ne vaško drobele, o tiesiog lėkšte).
„Žalia žinutė” birželį gali švęsti dviejų metų užgimimo gimtadienį, kadangi būtent tada užvėriau visas buvusių darboviečių duris ir susitelkiau į šią mažą daugkartinių maišelių misiją. Man atrodė, kad leidžiuosi į rizikingą nuotykį, kuris nežinia, ką žada. Lietuvoje tuo metu nebuvo lengvai prieinamo taško įsigyti tokiems maišeliams. Per šį laikotarpį praėjau turbūt visus įmanomus vidinius pragarus ir sėkmes tuo pačiu metu: jaukinantis viešumą, priimant vertybinius kompromisus vardan projektas galėtų gyvuoti, dalyvaujant šurmuliuojančiose mugėse, sutinkant pačius tikriausius bendraminčius, kuriant žalias iniciatyvas apjungiančią virtualią biblioteką. Šioje vietoje noriu pagauti jūsų dėmesį ir pasakyti – laimės išorinėje sėkmėje neradau, ji sužybsėjo tik tada, kai pati sau padėkojau, ir man atrodo, kad tai ne tik apie mane, o apie kiekvieną, kurio akys bėga šiomis eilutėmis : ) 👀
Dar jūs klausiat, kaip ir iš ko mes siuvame maišelius. Ogi kiekvieną mėnesį aš lekiu į dėvėtų rūbų parduotuves „humanas” bei „gausanas” ir ten detektyviškai ieškau laimikių. Esu žiedinės ekonomikos fanė – man svarbu panaudoti tai, kas jau buvo sukurta. Taip pat surenku atraižų likučius iš užuolaidų salonų. Visi šie audiniai transformuojami į daugkartinius maišelius. Visų pirma, jie keliauja į skalbimo mašiną, tada sukarpomi pagal dydžius, išlyginami, o tada aplydomi jų krašteliai, kad būtų apsaugoti nuo irimo. Po šių procesų gabalėliai yra kruopščiai siuvami, tada praduriamos skylutės, užbaigiamas siuvimas ir įveriama virvelė. Galiausiai – įsiuvama rankų darbo etiketė ir apdeginamos virvelės. Tokia tad daugkartinio maišelio gimimo istorija, trunkanti apie 30 minučių sudėjus visus etapus. Pūpsodami krūvelėmis įvairiausių spalvų jie laukia savo šeimininkų 🧡.
Na, ir dabar žvilgsnis į tolį – ką dar norėčiau nuveikti su „Žalia žinute”? Svarbiausias tikslas kol kas yra aprūpinti visus norinčius daugkartiniais maišeliais. Taip pat jau sąžinę zulina užbaigimas senokai pradėtos svetainės bei norisi greičiau atverti tinklaraščio duris, kuriame norėtųsi daugiau kalbėti apie klimato kaitą, tvarų gyvenimą bei kodėl taip sunku keisti savo įpročius, vertybes ir gyvenimo būdą. Jeigu norėtumėt prisidėti ir, pavyzdžiui, turėti savo žalių naujienų rubriką ar dalintis tvaresnio gyvenimo įkvėpimais – parašykit laiškelį, mielai pasidalinčiau būsimo tinklaraščio erdve. Šįvakar tiek, saldžių miegų jums ir tegu savaitgalis būna gražus 🌙⭐🙂.
Jaukiai namie su duonos rieke, aptepta riešutų sviestu, sėdinti Monika bei rinkimuose dalyvavę padirbtukai
